Labas! Pasitinku tave su antru savo laišku. Ir tai laiškas apie leidimą sau jausti visus visus savo jausmus. Aš leidžiu sau jausti viską!
Tad mano palinkėjimas tau šiandiena:
Leisk sau jausti savo jausmus dar daugiau. Leisk sau jausti viską viską, kas kyla tavo kūne. Nieko neužspausk. Tegu kyla baimės, tegu kyla gėdos, kaltės, pasipriešinimai, kontrolė, pykčiai. Tegul viskas kyla į viršų ir pasveikinam visą tai!
Išmintis būtų šiandien pagerbti žodį svetingumas.
Ir Įsivaizduok tai, kai tu eini į svečius pas draugus, pas kaimynus, gimines… Tu nusiveži maisto, saldainių, butelį, savo visą draugystę, šypseną ir eini su džiaugsmu pas juos, eini su geranoriškumu. Labai labai gera eiti į svečius, kai visi yra linksmi, visi draugiški ir laimingi.
Ir ką mes darom savo viduje, kaip mes einam į savo vidų?
Kaip žmogus eina į savo vidų?
Jeigu iškyla koks sunkesnis jausmas ar sunkesnė energija kūne, mes nuo vaikystės esam išmokyti atstumti visą tai, paneigti tai. Lyg sakom “dink iš čia, nenoriu, kad būtum, dink pykti, dink velniop nenoriu tavęs matyti.” “Baime, fu baime nenoriu tavęs jausti, nenoriu bijoti”. Jei liūdna “nenoriu liūdėti, nenoriu priimti tavęs liūdesy”. Ir mes lyg su beisbolo lazda stovim savo viduje ir daužom viską “nafik”, kad ir kokie sunkūs ir negatyvūs jausmai ten bebūtų. Užspaudžiam juos ir neleidžiam sau jausti jų, neigiam juos, nepriemam jų ir tada jie niekaip negali išeiti iš mūsų, užstringa ten.
Tu įsivaizduok, kad sunkus jausmas – kaip šuniukas prie durų inkščia, prašosi į lauką pasisioti, prašo išleisti vos vos kentėdamas ir jei neišleisi – jis tuoj tuoj prisisios.
Mes esam išmokyti užrakinti tą šuniuką namuose, narve ir jis loja, urzgia, pyksta, o po to prisisioja mums visus namus, pridrasko, palieka betvarkę ir tik dėl to, kad neišleidžiam jo į lauką!
Ir aš kviečiu tave šiandien jausti visus savo jausmus, kurie tau iškyla ir išleisti į juos lauką, perleisti juos per savo kūną, atidaryti jiems duris. Ne tai, kad turi juos paleisti, bet atidarykim jiems duris. Tegu jausmai kyla, tegu jie jaučiasi. Leiskim sau jausti viską viską, visus jausmus ir visi jausmai yra gerai. Galbūt niekada neleidai sau taip giliai visko jausti? Ir jeigu nervina – leisk sau jausti nervą. Jeigu pikta – leisk jausti sau pyktį. Jei liūdna – leisk sau pilnai pilnai liūdėti. Ir kai tau iškyla bet koks sunkus jausmas, labai kviečiu tave palikti kūną kaip “operacijoje” – nejudinti jo, nei rankų nei kojų. Tiesiog pasodinti jį ar paguldyti ir lyg kreiptis į savo kūną ir pasakyti viduje: “Kūne, dabar tu kelk ir sutvarkyk šituos jausmus ir aš visiškai nieko nedarysiu dėl to, duodu tau visišką laisvę ir erdvę, o aš tiesiog stebėsiu ir nejudėsiu”.
Ir tada prasideda “operacija šuniuko išėjimas į lauką”! Ir tada gali stebėti kaip kūnas magiškai veikia, kaip transformuoja ir išleidžia tai. Kūnas gali kaisti, šalti, pasipurtyti, verkti, drebėti, atsirasti tvinkčiojimai, padažnėjęs širdies plakimas. Taip išeina emocijos. Taip jos transformuojasi į lengvumą ir meilę.
Tad visas mūsų darbas yra duoti erdvę jausmams – atidaryti duris, kai jie iškyla. Atidarykim duris jausmams, sunkioms emocijoms ir nestovėkim su beisbolo lazda savo viduje, o pagerbkim tai, kas iškyla. Žodis svetingumas. Svetingumas mano drauge! Būkim svetingi savo paties viduje taip kaip savo artimiesiems, draugams, giminaičiams gyvenime. Leiskim viską, viską, kas nori šiandien iškilti, ką Dievas nori iškelti iš mūsų šiandien, kokią naštą nori ištraukti iš mūsų – leiskim jai išsitraukti absoliučiai maksimaliai ir atidarykim jai duris svetingai svetingai su didele vaikiška širdimi išeiti. Išleidžiam tai į lauką. Tegu visi šuniukai išeina pro duris ir tegu namuose lieka ramybė, jaukumas, tyla, tyla, tyla…
Tad tegu lydi tave šiandien šis sakinys – Aš Leidžiu Sau Jausti Viską! Tegu lydi tave Svetingumas.
Kaip savo viduje taip ir išorėje… Ir tada labai labai gera. Ačiū tau! <3
Susitinkam jausmuose,
R.