Va tau mona eilieraštis! ;d

Jegu aš šendein nieku nebūčiau?

Pakelčiau aš ronka i šaukčiau MON UŽTEKS

Nebžaisu žaidėma aš daugiau tuo jūsa

Enu aš geriau pas Dievą į tūsą!

Jegu aš šendein nieku nebūčiau?

Nerektų mon rūpinteis kap aš atrodau

Nerektų galvuote, vėsks būtų veinuodą

Nerektų mon nieka i nikad nežūčiau!

Jegu aš šendein nieku nebūčiau?

I baigčiau aš klibint tas mintis i jausmus

Kor per monėm vara kap vondou per upe

Gal tada pėlns jausčiaus i Numūs viel būčiau??

Jegu aš šendein viskou viel būčiau?

Turiečiau viel grįžt į gyvenimą, jauste

Turiečiau viel žmuonis sutėktus užjauste

Ei Kaliedas jau aten! Labas, aš Rytis! ❤

Laba tau mona laiškų drauge!

Gaudyk ketvėrta mona laiška žemaitėška!

Čia bus žemaitėšks įrašus i aš tau papasakuosu, ūkiška paprasta, kap bliamba gera yra nenešte sava atvaizdą susikorta api savėm, kor rek sauguote priš visus, kor rek ginte priš visus. Kor esam apsikruove visuokes sava įsitiki nėmas, sava teisuom, žinuom kap tor būte pasaulis, žinom kap kiti tor gyvente.

Žuodžiu tas atvaizds – ons daug vėskuo žėna kap vėsks tor būte… Bet tai y begalėnis svuoris, begalėnė našta mums. I tisiuog ons yr sukorts iš pruota, iš įsitikinėmų iš emuocijų sunkių i va vėsus tas gabals, ons visumet yr su mumis i mes anou nešam su mumis, sava kūne galem sakyt… 

Tai mona gabals mona keliuonie vadinuos “aš esu Rytis”. I ka aš pradiejau narpliuote kon tas reišk, kas tas Rytis, kon reišk žuodis “RYTIS”, aš pastebėjau i atradau, kad tas Rytis yr pagamints iš “aš esu kūns, aš esu lietuvis, aš esu vyrs, aš esu žmuogus, aš esu vaisiavalgis, aš esu dvasings žmuogus, guru, muokytuos” i kekveins tas žuodis neš BEGALĖNE NAŠTĄ unt pečių i atruoda nier kon darytė su ton, atruoda nier kap paleste… 

Keik dara tų paleidėmų i keik tu dėrbi su savėm i keik tu praktikouji visuokes praktikas, dvasines ir emuocines i atruoda NIKUMET NESIBAIGS TAS RYTIS i ta našta, ta gieda i ta baimė, ta kaltie. Atruoda nikumet nesibaigs i atruoda nier pabaiguos tam. Nikumet…

Tai kon aš tau nuoru pasakytė šendein, ūkiška paprasta i žemaitėška dar plius. KAP GERA YR NEBŪTĖ NIKOU! Arba kap gera yr nebūtė Ryčiu šiou atveju. Kap gera yra nebūtė, kad ir kas skaita daba, Kristina ar Violeta ar Sandra ar Aleksandra ar Airids ar Edgars ar Andrius ar… Kad ir kas skaita mona laišką daba tu žinuok, kad tas dalyks, kon mes laikuom “savėm”, va tas jausmus, kad aš esu “Rytis”, “aš esu Edgars”, “aš esu žmuogus”, “aš esu vyrs”. Va tas jausmus ons yr apipints daug daug įstuorijų, daug daug įsitikinimų, daug svuori, daug kuonceptų visokių, daug kap tori elgteis, kap netori elgteis, kap tori būti, kuoks netori būti, kon gali, kuo negali i didžiuoji dalis yr aišku iš vaikystės nu gimėma užkalta unt tuo žodi. Tau pasaka, kad tu gimsti ane, tu neturi varda dar, tau doud varda, doud tau per užpakali vėsu pėrmu i saka “tu būsi Rytis”. Va tau užded štampą, va kad tas veinėts, tas kūns, tas veinėts va daba bus Rytis i ons bus va daba tuoks i paskou parsivež nomei tavėm ton kūdikieli maža nekaltą tyrą Dieva kūdikieli – užded štampą, kad ons yr Rytis, kad ons yr vyriškas lytėis i iškarta praded tau kraute svuori unt tavės. Tik parvež į nomus, tau iškartą praded kraute svuori unt tavęs. Saka “NE, tep vaka nesielg, tep vyrą nesielg. Vyra negal verkte, vyrą tor būtė stiprė”. I tada mes užspaudam vėskon, sava emuocijas užspaudam i nes nejautam i tada išsprūst veina deina i tada mes kon nors padarom bluoga kitims. 

I aš daug daug žmonių manipaliavau onkščiau, daug muoterų įskaudinau, be gala daug muoterų įskaudinau. Atsiprašau, atsiprašau jūsa vėsų. Už tai kad va buvau užspaudės sava jausmus, emuocijas i skausmą sava buvau užspaudės. I nieka negalėjau padarytė dėl tuo, nes tep buvau išmuokes. Vėsa aplinka, vėsa televizija, internets, tėva, drauga – vėsi suformava “asmenybę”. Suformava mona asmenybę i aš ton vėsą asmenybę nešiaus vėsą gyvenimą su savėm iki va daba pradedu tirpdyte ledus po bėški i griauti “nafik” vėsą ton namą susikorta sava asmenybės. Iliuzijas vėsas, svuorius. Tai va!

Tai tu žinuok, kad mes visi nešam sava asmenybę su savėm i mes galem ton vadintė “asmenybė” žuodžiu, ar “ego” žuodžiu, ar “Ryčiu” žuodžiu ar nesvarbu kuokiu žuodžiu mes ton pavadinsem, bet mes visi nešam sava atvaizdą api savęm kažkuoki suformouta iš aplinkuos, nu pat vaikystės, nu pat gimėma ir ons reale suen, vėsas upės suen į veina, visi gala suen į veina, kad “aš esu Rytis, aš esu kūns” ir aš esu vat aš esu Rytis ir jegu tu pradedi žiuriete, pradedi narpliuote, kon tas bliamba Rytis reišk iš tikrųju. Vėsu pėrmu tu negali rastė tuo Ryti, kas tas Rytis yr, kas yr ta asmenybė iš vėsa. Mes visi jautam, kažkap mes jautam vėsi ton asmenybę sava, bet jegu tu pradedi anou narpliuote kap muokslininks, tėkra kap detektyvs sava asmenybę tu pamata vėsu pėrmu, kad tu nesi asmenybė, tu mata sava asmenybę i mata kap ana yr padaryta, mata kap ana yr sustrukturizouta, tu vison ton mata! I tu pradedi jaustė savėm po bėški po troputi, tu pradedi savėm jaustė ne kap asmenybę, ne kap pruota, ne kap ego, ne kap Ryti, tu pradedi jaustė savėm už tuo. Tu pradedi savėm jaustė už tuo kap Detektyvą, kap Stebietoją, kap Buvėmą, kap Karalių už tuo.

I kuoks afigiens jausmus tai yr jaustė savėm iš tikrųjų be asmenybės. Jaustė savėm kap to esi už vyra ir muoters, tu esi už gera i bluoga, tu esi už žmuogus i nežmuogus, tu esi už materialoms i dvasingoms. Už viskuo tuo, už vėsų kuonceptų sukurtų, filosuofijų i įsitikinėmų tu esi kažkas už tuo! I aš pradedu jaustė savėm kas tas yr po bėški po troputi sava greičiu aš pradedu jaustė savem kap tai! I aš kveitu į tavėm jaustė, pamatyte, pabandyte, pajauste kas tu esi už minčių api savėm, kas tu esi už atvaizdą susigalvuota susikorta api savėm. Kas tu esi už tai kon žmuonės saka api tavėm. Už tai kon tėva tau leip – kuoks tori būtė, kuoks netori būtė…

Už viskuo tuo tu esi vat kažkas NAUJA. Kažkas neapčiuopiama. Kažkas didinga didinga didinga ir sultinga ir neapsakuoma gražus dalyks tu esi! Tai tu žinuok, kad aš tavėm kveitu nebūtė niekuo. Vėskon kon tu api savėm sugalvuoje, kon tau kiti laika tavėm, a tu laika savėm vyru, a muoterim, a tu balansouji savą vyriškoma i moteriškomą per visuokius kursus – en šėktė vėsus tas dalyks nesamuonė! Nu kap aš čia šneku daba ane negraže. En šėktė vėsus tas vertinėms, ka čia graže ar negraže hehehe! Vėsks yr tep kap yr mona drauge! Tai žiūriek! 

Tu pabandyk savės nelaikyt nikou i leste sau kalbietė ton kon nuori, leste sau galvuoti ton kon nuori, leste sau valgyte ton kon nuori, leste sau daryte ton kon nuori, leste sau meditoute arba nemeditoute – daryte ton kon nuori i nežiūriete į nieka kėta, neklausyte i monės (aišku klausyk jegu tau patink hehe)! Bet neklausytė i monės. I tiesiog leste sau vėskon daryte, leste sau viskou būte, bet nebūte juokiu konkrečiu žuodžiu i nenešte juoki svuori. Nelaikytė savės ni muokytuoju, ni vyru, ni muoteri, ni draugu, ni nendraugu, ni tievu, ni mama, ni vaku, ni sūnu, ni anūku, ni medžiuotoju, ni darbininku, ni buosu, ni vairuotuoju, ni policininku, ni vagiu – nieka absoliute nediek juoki žuodi unt savės! Nediek juoki žuodi unt savės i pamatysi kap bus gera mona drauge!

Tai šendein kveitėms tau nebūte nikou! Nusimeste vėsus sava rūbus, vėsus sava drabužius. Įsivaizdouk tu išsirėngi nuoga nuoga nuoga nu vėska kon unt tavės užkruovė nu pat vaikystės. Mes išsirėngam nuoga nuoga nuoga nu vėskuo, kon mum nu vaikystės užkruovė vėsus pasaulis. I mes “aaaaaaaaaah” – galem atsipūste pagaliau! Galem atsipūste nu savės, nu sava asmenybės. Galem atsipuste… Mūsa asmenybė yr tik mūsa drabuže i mes nesam drabuže i aš nematau tavės kap drabužiu tava. Kad ir kap to apsirėngės – aš matau tavėm nuoga! Aš matau tavėm nuoga. Ir kad ir kon tu užsibubutousi, kad ir kon tu apsirėngsi, kad ir kuokes dramas, kuokes istorijas, kuokes iliuzijas unt savės tu užsidiesi – aš vistėik matau tavėm. Aš matau savėm po bėški i žinuok, kad aš tavėm pagausu, i ka pagausu apkabinsu, i ka apkabinsu myliesu i niekor negaliesi pabiegtė nu mona meilės!

Tai labas tau ir muaa apkabėnėms tau ir vaikiški vaikiški žemaitiški linkiejima tau!

Ei neapsimuok nešte daugiau sava asmenybės!

Nesąmuonė gryna ;d

R.