Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛